Sky High

2012-02-06T14:47:00.000+02:00

Bet širdis dažnai pasako tą, ko galva nesupranta

2012-01-29T23:17:00.003+02:00

-
Neatsimenu, iš kokio kūrinio ši kukli įrašo pavadinimo eilutė. Radau ją bevartydama savo 11-os klasės literatūros užrašus - dailius, bet tuo pačiu metu pernelyg chaotiškus. Blogai turbūt yra tik tai, kad šios dvi jėgos nelabai yra linkusios sutarti. Klausytis, bet negirdėti. Norėti, bet negalėti. Ir galų gale paspringti savimi. Po truputį.

Diena jau nebe kukliai įsibėgėjusi. Vėlokas sekmadienio vakaras tegali reikšti tai, kad rytoj pirmadienis. Sunkiausia diena, į kurią sutelpa visas savaitės septynetas. Negaliu pakęsti žinojimo, kad artėja rytojus. O darbų maratonas išdidžiai dar tik prasideda, nes mano logika ir gebėjimas iš gabaliukų sudėlioti neegzistuojančio laiko mozaiką po truputį išsigimsta. Pirmenybė atitenka apsnigtam ir mieguistumo kupinam savaitgaliui, kurio didingas finalas - vanilinėse putose skęstanti vonia.
Staiga pakyla spalvingos vaizduotės ir naivumo užsklanda. Kava nebeįdomi (ir šįkart jos skonis kaip vaistų), o prieš mane beribė naktis. Užmerkti akių neleis besiblaškančios mintys. Pirmoji užduotis - kūrybinio rašymo (sugalvojau ne pati, pavadinimas puikuojasi prieš mane padėtame A4 formato lape). Pagrindinė ašis - mitologija. Apimtis: TIK 250-300 žodžių. Tik tik tik. Mėgaujuosi šitais primityviais skaitmenimis, kai sąvoka "1000 ir daugiau" jau tik mintyse užsilikusio praeities vaiduoklio likučiai. Beveik nėra ką veikti. Tik pagaliau susirasti stalčiuje lapą ir suguldyti ten nepaklusnius žodžius.
O po to..? Pora knygų. Kūrinio veikėjo paveikslas. Vokiško teksto santrauka žodžiu bei raštu. Sumišimas, kurį, tarsi nenuoseklūs pėdsakai biriame smėlyje, išduoda žingsniai vektoriaus rodyklės kryptimi nuo taško A iki taško B. Kaip dramatiška.
O aš juk čia. Nuobodžiaudama prisipažįstu baltam langui apie savo pačios tingumą ir nebesugebėjimą paklusti nustatytai tvarkai, laukusį savo akimirkos ir netinkamiausiu metu išsprūdusį lauk. Mintyse dėlioju į vietas savo ateitį ir viskas atrodo per toli, bet čia pat. Dar negreit, bet jau tuoj.
Nebeatpažįstu savęs. Fone sukasi Coldplay dainų karuselė ir kaip bebūtų keista, už tai turiu dėkoti sesei. Ji kartais peržengia savo pačios mielumo ribas, užmiršdama, kad įpykusi specialiai nesidalinu su ja jos mėgstamiausiais saldainiais.
Esu beveik įsitikinusi, kad net jei rytoj termometro stulpelis susigūžtų iki minus penkiasdešimties, niekas vis tiek nepasikeistų.

„prabėga naktis,
neateina diena“

A.

2012-01-25T20:44:00.003+02:00

-
Mes, paukščiai, čia, išsiilgtoje žemėje, turbūt esame vieninteliai, galintys pakilti virš nuodėmių, mokantys pamiršti kelio dulkes ir nesvarbu, ar kas nors retkarčiais susimąsto, kodėl paukštis, tas laisvas pranašas, visada į žmogų žvelgia taip liūdnai - juk žmogus visą gyvenimą mąsto tik apie save.

Iš skyrybos užduoties nr. 2

2012-01-15T19:16:00.000+02:00

Tobula ar idealu?

2012-01-15T19:15:00.007+02:00

Akimirkų magija! Aš labai dažnai leidžiuosi užburiama. Įsėdu į puošnią minčių karietą ir pati paraginu išdidžius žirgus lėkti į priekį visu greičiu. Visi tie žmonės... Vis galvoju, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Visos detalės - tai, kas formuoja rezultatą. Vis svarstau, kodėl spalvų paletė yra išsibarsčiusi atitinkamomis proporcijomis ir kas daro tam pagrindinę įtaką. Žmonės kaip smulkios žuvytės vis leidžiasi nešami galingos bangos, kuri susilieja į vientisą masę. Bet juk ne visad! Vis svarstau, kodėl yra išimčių - žmonių, kurie patys to nesuvokdami neleidžia kitiems atplėšti nuo savęs akių, minčių ar žodžių. Ar išvis įmanoma įvardyti tą elementą, apie kurį vis yra šnekama? Primityviomis sąvokomis ar žodžiais užliejančiais mintis vis prabylama apie neaiškios kilmės šarmą. Nematomą, tačiau jaučiamą dalyką, kuris apgaubia atitinkamą asmenį, sukurdamas magišką atmosferą ir versdamas vis galvoti, galvoti, galvoti... O tada stengtis: suprasti, siekti, svajoti, trokšti tapti tokiu pat - beprasmiškai. Nerūpestingumas, paprastumas, trapumas, kažkoks perregimas savotiško tobulumo šydas be jokių specialių pastangų pasigrobia sau visą dėmesį ir vis verčia mąstyti, kodėl ir iš kur būtent tas asmuo tampa traukos centru, apie kurį ištisai sukasi marga karuselė. Aš įpratusi stebėti save, kitus ir apskritai viską, ką tik gali apčiuopti mano pojūčiai. Ir man visad labai įdomu, iš kur atsiranda ta žiupsneliais trupanti magija ir kodėl visi sąžiningai negali susipažinti su tomis pačiomis paprastumo paslaptimis. Visi žmonės be proto nori būti ne tokie - jie neriasi iš kailio, daro dalykus priešingai nei kiti ar netgi priešingai nei iš tiesų norėtų daryti jie patys. Norisi laužyti taisykles, norisi būti ryškiam sau ir ryškiam kitiems, norisi susikurti savo pasaulį, įsipainiojusį į paslaptis ir nusidažiusį nepažįstamomis spalvomis. Bet... kaip? Visi, kurie bando, patenka į uždarą ir amžinai ta pačią kryptimi besisukantį ratą, kuriame visi vėl tampa vienodais vien dėl to, kad nenori tokiais būti. O aš šneku apie retus atvejus, kai nėra norima būti kažkuo, nes yra būnama savimi. Tikru savimi.
Tobula / Idealu. Jau kurį laiką pati sau ieškau atsakymo į klausimą, kuo skiriasi šie du žodžiai. Klausinėju to kiekvieno žmogaus, iš kurio tikiuosi išgirsti bent menkiausią užuominą, padėsiančią man pačiai galų gale rasti kelią į atsakymą. Žodžiai sinonimiški, taigi reikšmė turėtų būti ta pati, bet jie juk du. O tai reiškia, kad reikšdami tą patį, jie kažkurioje vietoje savo keliuose turi tam tikrą atšaką, suteikiančią jiems kitoniškumą ir tai, dėl ko jie vis dėlto skiriasi. Daugelis sąvokų neduoda man ramybės jau vien dėl to, kad kaip ir apie daugelį kitų temų, aplink jas besisukančios kalbos vis juda ta pačia kryptimi. Mes vis šnekam apie žmones, meilę ar protą, apie visą pasaulį ir ištarti žodžiai visad nuskamba vienodai - tie patys atsakymai nudažyti kitokiais atspalviais, nes visi žino, ką atsakyti. Kiekviena situacija turi savo modelį, o mes visąlaik žinom atsakymus, nes esam juos girdėję, nes taip šneka visi, nes taip galima, nes taip reikia atsakyti. Nes taip buvo, yra ir bus. O aš jau pavargau ir man jau nusibodo. Pavargau nuo labai daugelio dalykų, o labiausiai nuo pačios savęs. Būtent todėl šiam kartui juodų raidžių baltam langui jau užteks.

A.

2012-01-15T18:21:00.012+02:00

Pro šalį pasikuždėdamos bėgo minutės ir žuvo tuose begaliniuose rūkuose ir nakties tamsybėje

2012-01-11T20:59:00.006+02:00

Yra tokių dalykų, kuriuos mes žinome tyliai. Mažyčių detalių, apie kurias negalvojame - jas reikia suvokti. Kartais dėl nejaukumo, o kartais tik dėl to, kad tai elementaru. Tereikia poros akimirkų, kad kažkas paprasto pavirstų į kažką sudėtingo. Kai buvau dar visai mažytė, pati to nejausdama svajojau apie tai, jog kažkada mano gyvenimas atrodys kaip filmas. Ir mano troškimas buvo labai realus - nenorėjau pasakos. Norėjau dinamiškumo, suvokdama, kad teks sumokėti atitinkamą kainą ir juoda spalva vis maišysis su balta.
Tyla. Jos poveikis fenomenalus. Atrodo, kad ji turėtų nuraminti, nebyliai išduodama tikrąsias kiekvieno iš mūsų mintis, leisdama padaryti galutines išvadas ir tarsi papasakodama mūsų istoriją. Ir vien dėl to, kad iš tiesų tylą visad lydi vos girdimas šnabždesys. Tai lyg savo vardo nevertas šešėlis slenkantis paskui, kurį mums patiems kartais tenka pastebėti kiek per vėlai. Ir tik labai retais atvejais tyla iš tiesų atlieka savo funkciją. O tada viskas apsiverčia aukštyn kojom. Nejučiomis tai pradeda siutinti. O žmonės? Savimeilė pasipiktinusi nusipurto, tingiai besirąžydamas pabunda didingumas ir galų gale nesusilaikęs žodį prataria vis slopintas, tačiau nenumaldoma ugnimi degantis smalsumas: oho, kas drįsta skandinti ištroškusiuosius pikantiškumo šitokioje nežinioje ir kaip galima taikstytis su šitokia nepagarba? Nežinomybė sklidinai užpildo visą eilę taurių paslaptimis, kurios negailestingai būna sustatomos į ilgą eilę pačioje nepasiekiamiausioje vietoje. Pasiteiravus gėrimo kainos, žūsta menkiausia viltis ir smalsuolio gerklę nudegina sauso troškulio banga: neparduodama. Argi tai kliūtis? Gyventi sąžiningai gražu, tačiau visiškai nebūtina. Tereikia vos poros akimirkų, kad vidinėje švarko kišenėje ar vienoje iš suknelės klosčių užčiuoptum mažytį, subtiliais ornamentais papuoštą buteliuką. Iki skausmo paprasta: skysčio spalva - ta pati. O sudėtis?.. Naivu manyti, kad kas nors tai patikrins, juk apgaulės vos nereikšmingas truputis. O patogumo nemažai - galima pasimėgauti pačiam, o ir už nugaros dar laukia ištisa eilė smalsumo grandinėmis surakintų belaisvių. Juk informacija - neįkainojama vertybė. Kokybė šiuo atveju turi ne itin didelę reikšmę, juk svarbiausia, kad jos daug ir užteks visiems! Kiekvienas naujai išgirstas žodis lyg savotiško gyvybės eliksyro lašas iš lėto nuslenka stemple žemyn, akys pašėlusiai sublizga ir širdį užlieja nenumaldomas pasitenkinimas - bent trumpam sotu! O tiesa... lieka taurėse. Tyla lyg nematomas sargas žaismingai dūksta tarp taurių kojelių, sukdama žavingas aštuoniukes. Kartais sūkuriuodama aplink ji dramatiškai atsidūsta atsiminusi, koks žvėriškai sunkus yra jos darbas. Tačiau savęs jai niekad nebūna gaila tiek, kiek smarkiai būna tų, kurie išdrįsta pakelti akis ir pripažinti sau, kad niekad negalės pasiekti didingai į tolį žvelgiančių tiesos saugotojų plonomis stiklinėmis kojomis.

Tinklaraštį vis užmirštu.
O ką tik išsilaksčiusios šventės neleis man nepakelti taurės už...
A.

2011-12-31T22:34:00.002+02:00

"Am I a part of the cure? Or am I part of the disease?"

Coldplay

2011-12-30T10:51:00.003+02:00

2011-11-04T17:28:00.003+02:00

2011-11-04T15:33:00.000+02:00

Įpilk į mano mintis dar truputį sirupo.

2011-11-04T15:32:00.000+02:00

6

2011-10-30T20:37:00.019+02:00

-
Iš atminties neišnyksta paprasti ir beveik nereikšmingi įvykiai. Vis pagalvoju apie vieną ankstyvą rytą. Beveik tokį patį kaip ir visi kiti rytai. Tas pats 6-as autobusas, tie patys žmonės, tas pats kelias į mokyklą - kelionė trunkanti lygiai 20 minučių ir laikas skirtas atsipalaidavimui prieš pamokas, mėgavimuisi ryto grožiu ir dangų praplėšiančia saule. Man kiekvienąkart vis taip pat smalsu matyti tuos pačius veidus ir mintyse spėlioti, kur iš jų akių dingo gyvybė. Rytai vis keičiasi, o istorija ne: tos pačios akys negyvai žvelgia į tolį, nes šita kelionė į darbą ar mokyklą jau yra pavirtusi elementariu ir įprastu kiekvienos dienos etapu, kai nebekyla jokių klausimų, o tiesiog daroma tai, kas jau tapo natūralu. Ir pats autobusas tampa savotišku atskiru pasauliu, visąlaik įlipdama į jį jau žinau, ką ten rasiu ir kelintoje stotelėje atsilaisvins vieta man. Jau ir man pačiai šiltas susirangymas vienoje iš autobuso sėdynių rankose gniaužiant karštutėlio šokolado pilną termosiuką tampa atitinkamu rytiniu ritualu. Tik atvirkščiai nei kiti aš noriu ir kiekvienąkart gebu įžvelgti skirtumą tarp visų tų vienodų rytų. Neįmanoma nepastebėti, kad kiekvienąkart danguje susilieja vis kitokios spalvos ir viskas atrodo tarsi nebetikra. Jokiu būdu neleidžiu sau nuskęsti ten tvyrančioje vienodumo atmosferoje ir plačiau išplečiu akis, trokšdama sugerti į save kiekvieną sekundę.
Tik šis rytas kitoks. Vienoje iš stotelių į autobusą netikėtai įlipa mergaitė, kurios paprastai ten nebūna. Turbūt pirmokė. Mažytė, smulkutė ir labai nederanti prie tokios aplinkos. Tarsi žinanti, kokios yra „šio autobuso taisyklės“ ir būtent dėl to viską daranti priešingai. Tamsi ir tvanki aplinka staiga nušvinta, daugiausiai juodų, rudų ar pilkų striukių jūrą staiga perskrodžia ryškiai raudonos spalvos spindulys ir tarsi besišaipydama iš visko, kas jau yra tapę pastovu, ji grakščiai, mažyčiais žingsneliais, šiek tiek svirduliuodama, nužingsniuoja nusipirkti bilieto. Žmonės seka ją kupinais susižavėjimo žvilgsniais lyg tai būtų kažkas tokio, ko jie laukė jau ilgą laiką. Jai pavyksta - jos kibirkščiuojantis nekaltumas ir vaikiškas naivumas nuperka jų širdis, akivaizdu, kad nelieka nė vieno, kuris dar abejotų. Nuo jos daug kam sunku nukreipti žvilgsnį, tačiau ji pati to tiesiog nepastebi, nes yra per daug susimąsčiusi, kadangi jos pagrindinis tikslas yra tobulai pažymėti savo bilietą. Ir pati negaliu nežiūrėti, stebiu jos mažytį spektaklį ir suvokiu, kaip viskas išties yra paprasta. Susimąstau, jog jai prieš akis dar šitiek dalykų, o galėtų ir nebūti, nes niekas nežino, kaip ir ar apskritai ji nuo to pasikeis. Tik matau trykštantį nerūpestingumą, smalsumą ir vietoje nenustygstantį gyvumą - visus dalykus, susiliejančius į nedalomą visumą. Pati mergaitė atrodo labai paprastai ir tuo pačiu metu tiesiog nežemiškai: jau minėta deginančiai ryški raudonos spalvos pūkinė striukė, siauručiais džinsais apmauti dantų krapštukai, kurie turėtų vadintis kojomis, 2 ar 3 kartus už ją pačią didesnė kuprinė ir, aišku, ji pati - it veidrodis lygūs, šviesūs, bene tobuli plaukučiai, dvi smalsiai po autobusą lakstančios akutės, riesta nosytė ir kietai sučiauptos lūpos, lyg ji vis nesustodama apie ką nors įtemptai galvotų. Atrodo, kad mažoji keleivė turėtų būti bet kur, tik ne čia. Viskas iš dalies atrodo apgalvota iki mažiausios detalės, kol galų gale tampa aišku, kad ji tiesiog tokia yra. Stebėdama ją suprantu, kad bet kokios pastangos efektui sukurti yra visiškai beprasmės, nes būtent natūralumas užburia ir atspindi tiesą. Nors niekad ir negalvojau kitaip, tą akimirką pažadu sau, kad tikrai niekad neleisiu sau to pamiršti. Staiga atitrūkstu nuo reginio, apsidairau ir lyg tyčia pamatau būrelį merginų. Išryškėja kiekvienas jų nueitas žingsnelis „tobulumo link“: pamatau kiekvieną mažytę smulkmenėlę, aprangos detales, bandymus „prisijaukinti“ kosmetiką ir galutinai prieinu išvadą, kad tai niekad nepralenks gamtos. Net nebespėju sugaudyti savo minčių, nes man ateina metas išlipti savo stotelėje, nužingsniuoti į mokyklą ir pasinerti į dar vieną naują dieną.
-

2011-10-26T16:40:00.001+03:00

2011-10-06T18:19:00.001+03:00

2011-10-05T16:19:00.003+03:00

-
„Labai rafinuota moteris, bet žinai... tu jos saugokis! Dėl šitokių moterų istorijos eiga kartais pakrypsta į kitokias vėžes, dėl šitokių moterų kuriamas menas ir poezija, dėl šitokių atliekami didvyriški darbai ir nusikaltimai. O, baisi yra moteries galia!“

Vincas Mykolaitis - Putinas
„Altorių šešėly“

2011-10-05T16:15:00.002+03:00

Mokytojų diena

2011-10-05T16:08:00.017+03:00

-
Po truputį slenka paprastos ir bespalvės dienos. Kiekviena iš jų vis tokia pat, nors ir kažkuo nepaaiškinamai žavinga. Keičiasi tik tai, kad rytai darosi vis sunkesni, miego reikia vis daugiau, o mano lova man pačiai nebeatrodo tokia pat, kokia buvo visada. Naktys mainosi bandydamos patikrinti, kiek išties turiu jėgų. Vieną kartą atrodo neįmanomai skausminga praplėšti akis, žadintuvo signalas užpuola iš pasalų ir išgąsdina mane pačią netikėčiausią akimirką taip smarkiai, kad net suskausta kažką nejuntamo. O kartais miegas pokštauja ir palieka mane visiškai vieną, pabundu naktį nesuprasdama, kas vyksta. Kaustanti baimė nutvilko iki pirštų galiukų, staigiai susirangau ir bandau surasti kiekvieną dar neapkamšytą antklodės tarpelį, pro kurį sklinda gąsdinantis šaltis. Tada belieka tyliai melsti, kad mano nekenčiamas žadintuvo signalas pasigirstų kaip įmanoma greičiau, bet į laikrodį nepasižiūriu - bijau, kad iki ryto dar liko laukti nepakeliamai daug ir viliuosi, kad pavyks kuo greičiau užmigti. Ir vis tiek pabudus tas pats nejaukiai svaiginantis jausmas - išlipusi iš lovos atsistoju ir beveik nejaučiu grindų, staigiai susirandu kuo didesnį bei šiltesnį megztinį ir nutipenu į vonią norėdama bent kiek šiltu vandeniu nusiprausti nuo veido visą nuovargį, kaip bebūtų keista, užsilikusį nuo nakties.
Šiandien mokytojų diena ir dėl to jaučiuosi bent kiek geriau, nors priežastis ir nepaaiškinama. Žinojimas, kad pamokų trukmė tik 25 minutės ir kad tvarkaraštyje puikuojasi tik dvi lietuvių kalbos pamokos, priverčia vienu dideliu gurkšniu nuryti nerimą ir atsikvepiu iš dėkingumo, kad vidury savaitės galiu gauti progą bent truputį paatostogauti. Be to žinau, kad bent šiandien mokykloje tvyros nepaaiškinamas ir beveik neperregimas pakilumo, nerūpestingumo ir nesuprantamai teigiamos nuotaikos šydas, persmelktas stiprios kavos ir šokolado aromatu. Ryte atsikeliu anksčiau, kad galėčiau išgerti arbatos, tingių pusryčių galimybės netenku dėl maudžiančio protinio danties. Dabar jau vėl kito - ne esančio dešinėje burnos pusėje ir kamavusio mane pastarąjį mokyklinį laiką, o darkart kairiojo - nedavusio man ramybės didelę dalį laiko vasarą. Galbūt nebūtų taip sunku, jei nejausčiau, kad tai slegiančiai kartojasi. Šiandien oras nelepinantis, tačiau nusprendžiu, kad noriu vilkėti suknelę. Pati viduje jaučiu kažkokį nepaaiškinamą pakilumą. Apsimaunu kūno spalvos pėdkelnes, apsivelku savo numylėtą ir jau išskirtiniu bruožu tapusią juodą suknelę, o tada ateina laikas visai eilei megztinių. Išeidama iš namų galiu suskaičiuoti iš viso keturis sluoksnius. Dėl savo pasirinkimo meilių žvilgsnių gatvėje nesulaukiu ir puikiai suvokiu, kad šičia netgi tokie, man elementarūs bei priimtini įpročiai, kol kas yra pernelyg didelė egzotika. Įsėdu į autobusą, važiuojantį į mokyklą ilgesniu keliu, ir pasistengiu nuskęsti muzikoje.
Atvažiavusi sutinku pažįstamus veidus ir nors jaučiuosi viskam apatiška, esu priversta išspausti dirbtinę šypseną, kiek labiau stengdamasi, kad ji atrodytų natūrali. Nenoriu perduoti savo nusiteikimo aplinkiniams, nes jie visi atrodo nepaaiškinamai laimingi palyginus su manimi, nors ir nesakau, kad man kažkas ne taip. Po ilgų paieškų pagaliau surandu savo auklėtoją ir šįkart jau su tikra šypsena įteikiu jai plytelę šokolado. Nesu pratusi sveikinti šitaip. Nemėgstu gėlių, tačiau šitokia proga jos atrodytų jaukiau, bet nieko negaliu padaryti. Vakar grįžusi namo ir pamačiusi ant savo komodos padėtą šokoladą dar nebuvau spėjusi apsidžiaugti ir man buvo pranešta, kad jis toli gražu ne man. Tą akimirką pasijaučiu keistai, nes kai pagalvoju apie savo dėstomų dalykus mokytojus, kai kuriems norėtųsi padovanoti visą botanikos sodą, tačiau apsieiti vien su auklėtoja atrodo pakankamai simboliška. Pamokos pralekia žaibiškai, todėl kaip mažytis žvirbliukas staigiai išlekiu pro duris ir nuskubu namo.
Eidama į autobuso stotelę atsisegu milžinišką pūkinę liemenę, striukę, uniformą ir po jos apačia apsivilktą megztinį taip, kad matytųsi suknelė. Neturiu nė menkiausio poreikio jos demonstruoti, tiesiog jaučiu nepaaiškinamą potraukį jausti vėją, lendantį po rūbais ir šaldantį visą mano kūną taip, kad atrodo, jog sušalo net giliausios mano minčių kertelės. Vis tiek žinau, kad neperšalsiu. Važiuoju namo tokiu metu, kai visi darbuose ar mokyklose, todėl daug žmonių nesutinku. Dėl to ramiai grįžtu namo ir nuskęstu kasdienybėje. Tik čia jaučiuosi saugi, nematoma ir tikra. Atrodo, kad laukiu kažko, nors pati ir nevisai suprantu ko. Tyliai susirangau lovoje su puodeliu arbatos, dar vakar naktį mane pravirkdžiusia knyga ir tikiuosi, kad viską parodys laikas.
-

2011-10-02T17:48:00.003+03:00

Vanitas vanitatum et omnia vanitas.

2011-10-02T17:47:00.001+03:00

2011-09-07T22:41:00.000+03:00

Hot chocolate

2011-09-06T20:58:00.003+03:00

3in1

2011-09-06T20:56:00.005+03:00

2011-09-06T20:55:00.002+03:00

„O man negalima šokolado... tas idiotas daktaras man neleidžia. Nei šokolado, nei nieko, kas man teikia džiaugsmo... iš pradžių rūkymo, paskui alkoholio, dabar to... vienas Dievas težino, jei nustočiau kvėpuoti, gal gyvenčiau amžinai. Aš jų tikrai nekaltinu. Paprasčiausiai jie taip gyvena. Visko saugosi. Mirties. Gyvenimo.“

Joanne Harris „Šokoladas“

Sugar

2011-06-18T17:56:00.006+03:00

Prieš kam nors peržiūrint šitą įrašą turėčiau pasakyti, kad esu pamaiva, didžiausia pasaulio tinginė ir labai mėgstu valgyti. Todėl nenustebkit! ♥

Žiemą nėra nieko malonesnio nei pačių trumpiausių vasarinių suknelių išsimatavimas!

Vieną dieną grįžau iš mokyklos žvėriškai pavargusi, o namai buvo tušti. Nieko nesupratau, o įėjusi į kambarį teradau ant komodos iš šokoladukų išdėliotą savo pirmąją vardo raidę. Pati savęs nemačiau, bet galiu spėti, kad išsišiepiau iki ausų, o ir ligi šiol nežinau, kuris šeimos narys buvo už tai atsakingas.

Dievinu viską, kas yra susiję su stracciatella!

Be to, maivymasis žiemą net padeda sušilti ir šitaip būnant didžiuliame name vienai labai staigiai nebereikia nei šiltesnių pėdkelnių, nei milžiniško džemperio.
-

-
Ir nors mano veidrodis itin dažnai manęs nemato, bet kartais spėju, kad jis geriau išeitų iš proto negu pažvelgtų į mane dar kartelį.
-

-
Žinoma, kaipgi be jo!
-

Mažytis vasaros atidarymas palepinant save už viską!
-

-
Ir šiaip tokie dalykai kaip mėtos, kokosai ar vanilė mane tiesiog varo iš proto!
-

-vV
Truputis lauktuvių iš Vokietijos mylimiesiems.
-

-
Netoli mano namų yra parduotuvė, kurioje lankausi nuo vaikystės, tačiau tik neseniai į ją pradėjo atvežti įvairiausių būtent prancūziškų produktų, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo asortimento visur kitur, o apie jų skonį kalbėti net neapsimoka. Jau vien kai kurios pakuotės tokios mielos, kad galima nualpti ir visai nesvarbu, kad kol kas spėjau prisipirkti tik įvairaus šlamšto. Net mano sesuo pritarė, kad kepti zefyriukai skanu, nors savo ir mano vaizduotės dėka ji eksperimentavo tik su dujinės pagalba.
-

Juk aš jau minėjau, kaip myliu savaitgalius?
-

-
Ir mėgstu savo akis, kai jos būna visiškai mėlynos (o ne su geltonais apvadais, kurie kartais mano laimei išnyksta).

Tikiuos, atvirkščiai nei aš, visiškai jaučiat vasarą ir ja mėgaujatės!
-
A ;*

2011-06-07T21:31:00.005+03:00

Niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso.

Paulo Coelho
„Vienuolika minučių“

2011-05-31T22:05:00.000+03:00

Sky high

2011-05-02T19:42:00.000+03:00

2011-04-09T19:36:00.002+03:00

♥

2011-02-21T20:22:00.008+02:00

♥ In a way, she was just like a hummingbird she'd been watching last night as he buzzed ceaselessly from flower to flower.
♥ As soon as her bare feet hit the dance floor, she closed her eyes and let the the music take over her body, throwing her wild blond head back, wagging her hips and stomping her feet with abandon. In her white bikini and skimpy sea green pareo, she looked like a mermaid escaped from the sea. She was every woman he'd ever sung about. His dream girl.
♥ Her pareo came untied and fell to the floor, but she kept on dancing as the music got louder and the tempo increased, shaking her messy blond hair and throwing her arms up over her head. She liked the way he used his whole body when he danced. So many guys just bobbed their heads and shifted from foot to foot, but he was so natural. He looked adorable tonight, too. She danced a little closer to him, breathing him in as she shimmied her hips. Why had she never noticed how cute he was before?
♥ She dashed across the beach, splashed into the waves, and dove in, eager to feel the head-to-toe rush when the cool water enveloped her. Swimming seal-like, she stayed underwater until her head finally broke the surface and she sucked in an exalted breath of night air. Sometimes it just felt good to be alive.
♥ She smelled like sandalwood and patchouli, and in her bare feet she was exactly the same height as he was. Wow, he realised as she raised her lithe, golden arms over her head and did a little spin, her pink-streaked hair flying out in all directions. She really is gorgeous. Like everyone else in the entire world hadn't already noticed.
♥ She had been dancing so hard, she felt like she'd been running a marathon. Her mouth was dry, her legs ached, and her arms hung loosely at her sides. Someone had spilled their drink in her hair, but she didn't care.
♥ As she looked at the psychedelic landscape, she had that feeling again - the one she loved - when she wasn't quite sure what would happen next, but she knew it would be something good.
♥ Her whole body was shaking, and she wasn't sure if it was from the cold or because they were about to kiss.-

2011-02-06T13:48:00.005+02:00

2011-01-28T16:25:00.002+02:00

I want to put the universe on my bedroom walls.

Pink

2011-01-27T21:55:00.001+02:00

Book of secrets

2011-01-22T19:36:00.003+02:00

For the princess

2011-01-19T19:39:00.000+02:00

Stylish Blog Award

2011-01-15T21:17:00.010+02:00

Šiandien skaitinėdama įvairius tinklaraščius pastebėjau, kad daugelis jų buvo nominuoti „Stylish Blog Award“ apdovanojimui, bet pati kažkaip visiškai nuoširdžiai nesitikėjau, kad nominaciją gausiu ir aš! Už tai turėčiau padėkot Amandai iš Le Journal d'Amanda, nes būtent ji mane šitaip maloniai nustebino. Ačiū! ♥ O šiaip tai pagal projekto tvarką dabar ir pati turėčiau įraše parašyt 7 faktus apie save ir nominuoti kitus blog'us tokiam pačiam apdovanojimui, ką dabar ir padarysiu:

1. Esu visiškai priklausoma nuo cukraus. Jei į dieną nesuvalgau bent vieno mažyčio saldainuko, jaučiuosi it nesava, lyg kažkas būtų ne taip. Beprotiškai mėgstu saldumynus.

2. Dievinu pavasarį, nes jo metu būna mano gimtadienis ir apskritai visą tą laiką jaučiuosi nepakartojamai, it kartu su visa gamta atgyčiau po ilgai trukusios ir nuvarginusios žiemos. Galbūt tai tik nusiteikimas, tačiau būtent tada man, rodos, sekasi labiausiai ir kiekviena akimirka atrodo nepaaiškinamai magiška.

3. Vienintelis mano mylimas vyriškis šitoj planetoj yra mano katinas. Kažkaip per daug kartų nusivyliau visais kitais, kad dabar išeitų lengvai patikėt, jog kažkur manęs laukia „tas vienintelis“. O ir šiaip man turbūt pernelyg patinka visa ta nevaržoma laisvė, kai galiu daryt, ką ir kada noriu. Romantikos man užtenka ir tingiais savaitgalio rytais gulint lovoj, kai kompaniją palaiko didesnė už mane pačią saldainių dėžė ar gabalas torto.

4. Turiu per daug minčių. Ir tai trukdo! Mokykloje reikiant rašyti rašinį viršiju normą trigubai arba kaip tik nesurezgu nė sakinio, vis galvodama apie įvairius įvykius jau labai ilgą laiką nebeišsimiegu (ir po to ryte pabundu visa įsipainiojusi į ausines, kai grotuvas tuo metu jau mirtinai išsikrovęs mėtosi tiesiog kažkur), norėdama ką nors nuveikti, neapsisprendžiu, kam teikti pirmenybę ir išeina taip, kad nebenuveikiu nieko, o bandant apsirengti kažką anksti ryte, nebeprisimenu nė vienos iš begalės anksčiau sugalvotų idėjų ir išbėgu lauk su paprasčiausiu oversized megztuku ir tympėm. Mano galvoj vyrauja labai estetiška betvarkė.

5. Labai mėgstu tiek klausytis kitų, tiek šnekėt pati. Jaučiuosi nuostabiai, kai turiu su kuo pasikalbėt, o ypač naktim, kai atrodo, kad galėčiau nemiegot amžinai.

6. Jau nuo pat tada, kai buvau mažytė, geriausiai užmiegu tada, kai kas nors porą kartų švelniai perbraukia pirštu per mano nosį žemyn nuo antakių leidžiantis link jos galiuko. Nė pati nesuprantu, kodėl tai taip veiksminga, bet taip visad darydavo mano mama ir net jei pati noriu greičiau užmigti padarau šitaip ir nors efektas ne šitoks stiprus, tačiau iškart pajuntu, kaip akys tarsi sulimpa ir tada užmiegu per porą akimirkų.

7. Mano mėgstamiausias rūbas - mažytės trumpos suknutės. Galėčiau atitinkamai prisiderinusi tokias nešiot visur ir visada.
-

O pati norėčiau nominuoti:

JellyCat

Tikiuos, mėgaujatės savaitgaliu.

A ;*

2011-01-12T20:46:00.005+02:00

2011-01-05T16:30:00.007+02:00

It's in the air

2010-12-18T12:56:00.016+02:00

Turbūt neišeitų lengvai nusakyti, kokia laisva ir lengvutė it plunksnelė dabar jaučiuosi! Visą laiką buvau daugiau mažiau ar daugiau užsiėmusi tuo, kas maniau, niekad neateis. Na, trumpa priešistorė būtų tokia: vokiečių kalbą mokausi jau nuo antros klasės ir visad žinojau, kad atėjus tinkamam laikui turėsiu laikyti egzaminą. Tačiau niekad nenutuokiau, kad tai turėsiu padaryti ne dvyliktoje, bet vienuoliktoje klasėje. Iš pradžių viskas neatrodė taip baisu, nes turėjau tikrai puikią mokytoją, o prieš kelis metus mums netgi pradėjo dėstyti dar viena papildoma mokytoja, atvykusi iš Vokietijos. Tiesą sakant, tada į viską žiūrėjau gan skeptiškai, nes kai iš pradžių ji parodydavo man reikiamas atlikti užduotis, suimdavo juokas - jos buvo neįkandamos! Dar pamenu savo jai prieš porą metų užduotą klausimą: o tai apskritai įmanoma? Į viską net nesistengiau žiūrėti rimtai, be to žinojau, kad neišlaikius 11-toje, galėsiu tai pakartoti 12-toje. Laikas bėgo, o aš kaip man visad būdinga, ramiai mėgavausi kiekviena diena, nė negalvodama, kad tai įvyks. Vis byrant smėlio laikrodžio kruopelytėms, pradėjo užgriūti realybė, ypač kvaila buvo užrašų knygutėje šalia, tarkim, matematikos kontrolinio prirašyti „vokiečių kalbos egzaminas raštu“, o kitame puslapyje - „vokiečių kalbos egzaminas žodžiu“. Vis apie tai galvojant kartais pradėdavo lengvai pykinti, suvokiant, kad tai nebus šiaip dar viena patikra ir net pasidarydavo juokinga, suvokiant, kur lendu ir kad bandysiu konkuruoti su dvyliktokais. Nepadėdavo ir aplinkinių pastabos, nors artimieji visą laiką palaikė ir buvo šalia. Pirmoji dalis, raštu, buvo be proto varginanti. Viskas prasidėjo 9h ryte ir baigėsi apie 14h po pietų. Pamenu, kad per trečią egzamino dalį, rašant rašinį, jau nebegalėjau išsėdėti, nes, rodos, jaučiau kiekvieną dilgčiojantį stuburo slankstelį ir svajojau kuo greičiau grįžti namo. Žinoma, labai padėjo saldainiai, kuriuos mokytoja vis dalino kiekvienam ant stalo, ir nors buvo tokių, kurie galbūt norėjo desertą pasilikti kaip apdovanojimą jau po visko, pati suvalgiau septynis ir dar vieną Raffaello. Kad ir kaip gražiai jie atrodė tose puošniose taurelėse, stovėdami ant kiekvieno stalo kampo, man jie tirpdami ant liežuvio galo ir taip saldžiai užpildydami visą gerklę bei pakeldami nuotaiką patiko dar labiau. Išėjusi iš tos patalpos jaučiausi dvejopai: buvo gera, kad pagaliau ištrūkau, bet tuo pačiu metu suvokiau, kad tik už 10 dienų ateis ta dalis, kurios nelaukiau dar labiau. Ir, žinoma, aš nebūčiau aš, jei likimas su manimi nepokštautų pačiomis paskutiniausiomis akimirkomis. Ketvirtadienį, po viso labo 2 pamokų, parašiusi kontrolinį, beprotiškai plyštančia galva, tenorėjau kuo greičiau grįžti namo, nes vakaro planas buvo labai paprastas: kadangi diena baigėsi taip greit, turėsiu pakankamai laiko nepriekaištingai išmokti savo prezentacijos kalbą, pasikartoti visą kalną kalbinių priemonių, ramiai išsimiegoti, kitą dieną (kadangi man paskirtas laikas buvo tik 12.35h) atsibudus ilgai ir lėtai papusryčiauti ir nuėjus ten parodyti jiems, ką sugebu. Tačiau viskas gal per dvi minutes apsivertė aukštyn kojom. Leidžiantis laiptais link savo spintelės, iš pradžių užuodusi taip raminantį ir magiškai nuteikiantį kavos kvapą, pamačiau dvi vokietes iš vertinimo komisijos. Šiek tiek per prievartą išspaudusi šypseną ir dar nė nespėjusi normaliai pasisveikinti, išgirdau paprastutį klausimą: Adriana, gal nori viską pabaigti šiandien? Dėl kelių susirgusių mokinių atsirado laisvų vietų, todėl galime tave išegzaminuoti. Pirma mano reakcija buvo bene isteriškas juokas: Gal juokaujat?! Tačiau jų atsakymas buvo ne ką mažiau entuziastingas: Visiškai ne, atvažiuok 15.30h. Pažiūrėjau į laikrodį ir šiek tiek miglotai suvokiau: liko dvi su puse valandos. Tai visiškai neatitiko mano planų ir nuotaikos! Nė pati nepajutau kaip iš burnos išsprūdo vienas mažas žodelytis: „gerai!“. Mintys galvoje pradėjo suktis kaip pašėlusios, išsitraukiau lapelį su savo kalba, kurią buvau skaičiusi vos keletą kartų ir pradėjau lėtai jį skaitinėti. Namo grįžau išvis kitokiu nei man reiktų autobusu ir tai man atėmė laiko, nes grįžti turėjau snieguotais laukais, o tai užtruko apie pusvalandį, kurio metu vis skaitinėjau ir panosėje murmėjau reikšmingiausius savo kalbos punktus. Grįžusi namo beprotiškai norėjau valgyti, bet tam neturėjau nei laiko, nei nuotaikos, todėl paprasčiausiai išsiviriau puodelį citrinų arbatos ir jam auštant, porą kartų, įjungusi laikmatį treniravausi tai, ką turėčiau padaryti: įtaigios mimikos, intonacija, keli vietoje ir laiku išsprūdę sąmojai, pabrėžtos reikšmingiausios datos, skaičiai ir faktai. Galvoje sukosi viena mintis: Aš ir vėl neįsivaizduoju, ką čia darau, bet, po velnių, man juk turi pavykti! Greit išgėrusi arbatą ir taip sušilusi, nė nepersirengusi ir šiek tiek pasimetusi, išbėgau iš namų ir nė nespėjau susivokti, o jau buvau ten. Nuvažiavusi, pasidėjau paltą ir rankinę į spintelę, o kadangi į patikros kabinetą nebuvo galima neštis apskritai jokių daiktų, raktus įsikišau į dešiniojo bato aulą (prieš tai pakračiusi koją, kad patikrinčiau ar einant jie nepradės barškėti ir taip neišduos, kokia aš trenkta), sulankstytą ir nuo sniego kiek išsiliejusį kalbos lapą į kairįjį ir lėtai nuėjau kabinetų link. Mokykla buvo visiškai tuščia, jau po truputį temo ir tai visiškai nekūrė jaukios atmosferos. Kalbėti tądien ėjau paskutinė. Įėjus į pasiruošimo kambarį pamačiau paskutinius tris vokus, skirtus man - ant jų buvo užklijuotas geltonas lapelis, kur juodu markeriu itin ryškiai buvo užrašyta „Adriana“. Pasirinkusi vieną iš taip įspūdingai atrodančių baltų lapų, ištraukiau užduotį - lapo viduryje buvo parašytas žodis „laimė“. Turėjau paruošti penkias minutes truksiančią kalbą ta tema. Galvoje sukosi tiek daug minčių! Planą, kuris lape atrodė it milžiniška saulė, iš 20-ties skirtų minučių, pasiruošiau per penkias. Kitas 15 minučių tiesiog mąsčiau apie visą pasaulį, bet tik ne apie tai, kad jau tuoj turėsiu eiti į šalia esantį kabinetą. Atėjusi ten kiek nusiraminau - mokytojos dar neatrodė siaubingai pavargusios, visa patalpa smarkiai kvepėjo stipria kava, ant spintelių gulėjo plytos šokolado ir pintinė mandarinų. Atsisėdusi pradėjau savo kalbą ir atrodė, kad šnekėjau lygiai vieną minutę. Klausimą taip pat spėjo užduoti tik vieną, į jį irgi atsakinėjau visą skirtą laiką, kol man irgi itin netikėtai pasakė: „Ačiū, jau gali pereiti prie kitos pristatymo dalies.“ Atsistojau ir kiek svirduliuodama pradėjau savo pačios kalbą. Iš pradžių buvo kiek sunku, nes atrodė, kad pamiršau visiškai viską, tačiau įsivažiavusi ir nors su besipinančiu liežuviu, pabaigiau ir ją, atsakiau į, rodos, begalybę egzaminuotojų klausimų, kol pagaliau išgirdau taip ilgai lauktą: „Štai ir viskas, ačiū!“ Išėjusi iš kabineto ir pasiėmusi paltą išėjau į lauką ir įkvėpiau didžiulį gurkšnį oro, tačiau tai nepadėjo - jaučiausi suknistai. Man nuoširdžiai atrodė, kad viską padaryti galėjau begalybę kartu geriau. Visą kelią eidama į stotelę nervingai spardžiau sniegą, o muzikos klausytis net nebandžiau, nes vis tiek nemanau, kad būčiau ją girdėjusi. Grįžusi namo vis dar negalėjau paprastai nusiraminti, tačiau jau vėliau vakare gavau netikėtą žinutę iš vieno klasioko, irgi laikiusio šį egzaminą, kurioje buvo parašyta kažkas panašaus į: „Sveikinu puikiai išlaikius, surinkai 24 taškus iš 24!“ Tai buvo neįmanoma, perskaičiau žinutę gal keliolika kartų ir pati pajutau, kaip neapsakomai išsišiepiau. Negalėjau taip greitai patikėti tuo, nes tai visąlaik buvo tik mažytė svajonė, nes žinojau, kad galiu tai padaryti, bet netikėjau, kad tai man tikrai pavyks. Kitą dieną, mokykloje gavusi patvirtinimą švytėjau iš laimės. Kiekvienas įkvėptas oro gurkšnis atrodė nenusakomai saldus, visur tiesiog tvyrojo ta nepaaiškinama magija ir jausmas, kad pagaliau padariau tai, dėl ko taip ilgai dirbau ir pagaliau galiu nusiraminti ir pasinerti į visą tą švenčių šurmulį. Ir nors iki atostogų liko vos pora dienų, per kurias turiu nuveikti dar gan daug, tačiau tai nebeturi visiškai jokios reikšmės. Taip prajuokinau ir savo mamą: lenkdama pirštus ir šitaip skaičiuodama turimas padaryti užduotis, galų gale paėmiau ir pūsdama į juos atlenkiau visą delną ir abejingai nusipurčiau. Dabar turiu tik keletą planų: turiu nuvažiuoti ir nupirkti artimiesiems visa tai, ką švenčių proga buvau suplanavusi jau iš anksto, tačiau vis neturėjau tam laiko. Rodos, pati galėčiau nusipirkti puodelį karšto šokolado ir visą dieną tiesiog pravaikščioti lauke, nė nejausdama, kaip bėga laikas. O svarbiausia, kad šiandien pagaliau nuvažiuosiu į SS'ą. Buvau ten prieš neapsakomą galybę laiko. Ir kaip gera žinoti, kad pagaliau bent truputėlį pabėgsiu nuo visko ir galėsiu apie visiškai nieką negalvoti.

Išeikit į lauką ir liežuviu pagaukit pačią gražiausią snaigę, juk jos tokios žavios!
Bent jau aš tai tikrai taip padarysiu.

Bon Iver - Skinny Love

A ;*

It's like sugar

2010-12-11T16:36:00.008+02:00

Tikiuos, dar pamenat mano seną įrašą (galit rasti jį čia), kuriame buvo pilna mano pačios darytų nuotraukų, užtiktų slapčiausiuose ir giliausiuose telefono kampeliuose? Nė pati nepastebėjau, kaip tame aplanke ir vėl prisikaupė begalės mielų prisiminimų, kuriuos ir vėl užsimaniau parodyti būtent čia.
-

Šiaip, manau, kad McD's pardavėjai jau tikrai prisimena mane ir galėčiau kiekvienąkart ten atėjus tiesiog greit sušukti „Man kaip visad!“ O kiekvienąkart negaliu neužsukti ir į veidrodžių karalystę, nes jie rodo visiškai kitokius dalykus nei veidrodžiai mano namuose.

Ši katytė į ss'ą užklydo visiškai netikėtai. Mano senelis, nuvažiavęs į parduotuvę (kuri yra ant kalno, o mūsų pačių namas stovi nusileidus kiek žemiau) pamatė ją meiliai slampinėjančią aplinkui ir užkalbino. Jam grįžus namo ir įvarius mašiną į garažą, jis nė pats nepatikėjo savo akimis: katytė jau sukiojosi ten.

Ji buvo bene pirmoji, kuriai puikiai pavyko susidraugauti su tuo, kuris ten jaučiasi esąs vienintelis šeimininkas. Jie visad gina vienas kitą, valgo iš to paties dubens, o kai pamatau ją įsirėmusią į jo šoną, man tiesiog nejučia išsprūsta vienas ilgas „awww“.

Neįkainojami vasaros vakarai.

Pats mylimiausias būdas išvengti karščio!

Vasarą buvau visiškai priklausoma nuo šito derinio. Ir net nesvarbu, kad vieno mažyčio buteliuko Coca-Colos visiškai užtenka tam, kad nemiegočiau visą naktį.

Šiaip dar kartą skaityti knygos mažyčiais gurkšneliais mėgaujantis šampanu nebandyčiau, nes nors gėrimu sulieti puslapiai iš dalies ir žavinga, tačiau tik tada, jei sėkmingai išdžiūna.

Jau ne kartą puoselėjau idėją pasiteisinti mokytojams dėl nepadarytų namų darbų pasakydama, kad tam prieštaravo mano katinas.

Ką jis visad daro labai žavingai ir nekaltai.

O meilės priepuolių atveju net ir šitaip.

Nes šiaip dažniau netyčia mums išeina pyktis.

Ir šiaip, jei matematikos pamokų metu būna labai nuobodu arba liūdna, visąlaik padės už pieštukinės paslėptas lūpų balzamas, kurio jau vien vanilinis kvapas, pasklidęs po kabinetą, man visad pakelia nuotaiką. Ypač kai dėžutė yra raudonų lūpų formos!

Visai padeda ir betikslis pačios savęs fotografavimas, kai neužtenka šalia stovinčio veidrodžio, o laukiant atvažiuosiančių svečių labai smalsu pasižiūrėti, kaip vis dėlto atrodai.

Ar tiesiog besimėgaujant citrinų arbata.

Arba ką tik pabudus.

Arba sėdint prie kompo!

See ya later, alligator.
A ;*

2010-11-07T12:29:00.002+02:00

Nights are getting colder, get a little closer.

2010-08-31T10:48:00.001+03:00

2010-08-01T19:13:00.007+03:00

2010-07-30T17:39:00.004+03:00

4AM

2010-07-21T23:56:00.003+03:00

All-time fav ♥

2010-07-19T11:51:00.001+03:00

Tu pavogei mano širdį, aš kenčiu.

Apšvarinai mane, palikai be minčių.

Mano meilė, kaip šokoladas, tirpsta tavo delne.

Jei lyžtelėtum, suprastum mane.

Cecily von Ziegesar
„Noriu visko“

Home sweet home

2010-07-17T19:38:00.002+03:00

Vokietija 4

2010-07-14T18:04:00.004+03:00

Šią dieną paskyrėm Hamburgui, kuris tik atvažiavus į jį leido suprasti, kad yra miestas, kiekvienoje detalėje kupinas urbanistikos.

-
Apsirūpinę gaivinančiais gėrimais nuėjome pasėdėti prie nuostabaus upės kanalo, kuris man labai smarkiai priminė Veneciją. Ten plaukiojo neapsakomai daug gulbių, kurias po to, deja, atplaukę keturiais ryškiai mėlynais laivais išgaudė žmonės, kad gulbių iš virš vandens esančių kavinukių nešertų žmonės, ką jie akivaizdžiai labai mėgo daryti. O kadangi laisvą suoliuką radome pavėsyje ir atėjome dar tuo metu, kai gulbės dar niekieno netrukdomos dūko vandenyje, praleidome ten nuostabią popietę.

Praėjus keletui akimirkų, apžiūrinėdama už arkų išsidėsčiusias parduotuves, pamačiau Godiva Chocolatier pavadinimą ir viduje suspurdau iš džiaugsmo. Labai norėjau ten užeiti ir nusipirkti bent menkiausią smulkmenėlę, tačiau visas noras dingo, kai priėjusi pamačiau prie durų stovinčius piktus it šunis apsauginius. Vitrinose stovinčių grožybių trumpai paskanavau bent jau akimis.

Atsigėrus ir atsigrožėjus balta pasaka, atėjo metas pasivaikščioti garsių dizainerių parduotuvių alėja.

Buvau užėjusi į Tiffany&Co. vidų, nes labai norėjau apžiūrėti įžymiuosius papuošalus iš arčiau, o be to viduje akivaizdžiai turėjo būti kondicionierius. Visos tos mažytės širdutės, rakteliai, pakabučiai, apyrankės ir auskariukai ištirpdė mano širdį ir išėjau į lauką rankose gniauždama žydrą knygutę, kurioje buvo pavaizduota visa tai, kad prieš kelias akimirkas mačiau gyvai. Ak.

Stengėmės viską apžvelgti greičiau, kad važiuodami namo nepakliūtume į kamštį. Važiuodami iš Hamburgo matėme vieną, kuris, kaip pranešė radijas, buvo aštuonių kilometrų ilgio. Į vieną vos nepakliuvome patys, kaip sakė tėtis: mus išgelbėjo galbūt vos penkiolika minučių.
Grįždama namo dar nusipirkau karšto šokolado, Starbucks termopuodelį ir klausydama muzikos bei besimėgaudama saule lėtai grįžau į vietą, jau tapusią antraisiais namais. Rytoj galbūt dar važiuosime į viešąjį baseiną, kur sumokėjus vos menkučius 2,5 euro galima degintis bei maudytis visą dieną, o penktadienį planuoju grįžti namo.

I love you, summer.
A ;*

Vokietija 3

2010-07-13T20:23:00.006+03:00

Jeigu visos jau praėjusios mano kelionės dienos buvo skirtos šalies pažinimui ir vaikščiojimui po įžymiausias miestų vietas, tai vakarykštė buvo visiškai kitokia - nuo pat ryto, nusiteikę jau matyt naktį, išvažiavome apsipirkinėti. Ir labai gailiuosi, kad eidama kartu su savimi nepasiėmiau fotoaparato, nes galvojau, kad nepamatysiu nieko įspūdingo. Kaip aš klydau! Na, bet kelias nuotraukas vis dėlto pavyko padaryti, nes kelias akimirkas fotoaparatą turėjau šortų kišenėje. Na, bet visų pirma apie parduotuves.

Tėtis nusprendė, kad nuveš mus į bene didžiausią Bremeno prekybos ir pramogų centrą "Waterfront", prieš tai pažadėjęs, kad ten yra viena milžiniška parduotuvė, kurioje turėtumėme užtrukti ilgiausiai. Ir jis visiškai neklydo. Nors iš pradžių nebuvau nusiteikusi taip lengvai palikti H&M, tačiau kankinama smalsumo įžengiau į "Primark". Buvo sunku patikėti savo akimis. Žmonėms prie įėjimo apsipirkinėjimui buvo padėti net ne krepšeliai, o parduotuvės vardu dekoruoti milžiniški maišai su masyviomis plastikinėmis rankenomis. Iš pradžių buvo sunku vaikščioti, nes ten mačiau begalybes sričių su įvairiausiais rūbų pasirinkimais ir nė negalėjau sukoncentruoti dėmesio, nes tik norėjosi persiplėšti ir nueiti... visur. Tėtis iškart pripažino, kad jis šiai misijai nesijaučia pakankamai stiprus ir pasakė, kad geriau nueis pavalgyti ir su juo susitiksime po to. Visų pirma išsiskyriau su mama ir sese, nes žinojau, kad apsipirkinėdama kartu su jomis prarasiu didelę dalį laiko ir šiaip tokie dalykai man visad geriau sekasi būnant vienai. Pirmas mano ratas buvo apžvalginis: bandžiau perprasti parduotuvės schemą, kiekvienų prekių išsidėstymą, mintyse guodžiau po parduotuvę lakstančias gal šimtą pardavėjų ir dar daugiau apsauginių. Iš pradžių tik aikčiojau ir nė nesugebėjau galvoti, ko man reikia, nes tada atrodė, kad man reikia visko. Ypač, kai atėjau į batų skyrių ir pamačiau gal dešimt lentynų, siekiančių aukštas baltas parduotuvės lubas, visas pilnas skausmingai aukštų aukštakulnių, pradedant Louboutin'ų kopijomis, baigiant YSL. O ką jau bekalbėti apie kitas lentynas, kuriose laukė dailūs aulinukai, dekoruoti kniedėmis, dirželiais, raišteliais ar tiesiog mažyčiais užtrauktukais. O baisiausia buvo tai, kad dėl begalės žmonių atrodė, kad toks dalykas kaip matavimosi kabinos ar suoliukai persimauti batams išvis neegzistuoja, todėl žmonės nesivargindami tiesiog meta viską į didžiulį kalną, kuriame po to it skruzdelytės knisasi pardavėjos, akivaizdžiai beprasmiškai bandydamos surasti antrąjį poros batą. Tas pats ir su rūbais. Žmonės, nepaisydami savo formų ir apskritai kitų žmonių, rūbus (o moterys net ir liemenėles) matavosi tiesiog prie veidrodžių, esančių ant baltų parduotuvės kolonų, kurie, kaip supratau tik pamačiusi tai, matyt dėl to ir buvo sudėti iš visų keturių pusių. Papuošalų skyrius buvo dar įspūdingesnis, nes įžengus į tą salės dalį buvo matyti tik begalybė merginų ir dar daugiau blizgučių. Išties buvo gan graudu žiūrėti į kai kurias moteriškosios lyties atstoves, kurios atsistodavo prie prekių bene karine pozicija ir akivaizdžiai kamuojamos sunkios apsipirkinėjimo manijos, su švystelinčia abejone akyse, pradėdavo krauti viską į savo Primark maišą. Žinoma, šios ligos stadijų mačiau įvairių: nuo lengviausios, kai mergina tiesiog paima į rankas apyrankę, kuri galbūt ir nėra pati gražiausia, ilgai žiūri į ją grauždama save ir galvodama, kad jos jai nereikia, bet juk kainuoja tik 2 eurus, ir tada vis dėlto įmeta ją į krepšį, iki bene sunkiausios stadijos, kai mergina tiesiog šluoja visą lentyną, lyg bijodama, kad jai neliks, arba lyg norėdama, kad jų neliktų nei vienai iš stovinčių už nugaros. Liūdniausia buvo žiūrėti į visų tų merginų vaikinus, kurie tiesiog atsisėsdavo ant žemės parduotuvės kampe ir laukdavo, kol merginų besimatuojami batai sudarys tokį kalną, kuris nuvirs ir primins merginai, kur ji yra ir ką veikia. Pati, iškart supratusi, kokį hipnotizuojamąjį poveikį turi ši patalpa, galų gale susikaupiau ir radau bene viską, ko man taip ilgai ir smarkiai reikėjo. Man ypač patiko tai, kad parduotuvėje buvo milžiniškas pasirinkimas tiek kertinių spintos elementų, tiek įvairiai dekoruotų neeilinių rūbų srityje. Neradau vienintelio dalyko - džinsinių šortukų. Tačiau manau, kad man dar pavyks, nes rytoj planuose Hamburgas, o Primark'e išleidau juokingai mažai pinigų, nes būtent dėl kainų ta vieta ir buvo tokia panaši į zoologijos sodą.

O po viso to (kas iš pradžių atrodė nuostabu, o po trijų valandų išvargino kaip sunkiausias sportas), nedvejodama nubėgau atsigaivinti į tą vietą, į kurią norėjau užeiti vos įžengusi į prekybos centrą.

Būdama ten stengiausi per daug nesidairyti aplink, kad man taip smarkiai neskaudėtų širdies, jog negaliu visko nupirkti. Kadangi kišenėje turėjau tik simbolišką eurų sumą kavai, o kokios nors smulkmenos prisiminimui norėjau jau ten ir tada, išmainiau galimybę nusipirkti milžinišką sausainį su šokolado gabaliukais į metalinę dėžutę kramtomosios gumos su mėtiniu sirupu. Ir atidariusi jį tik darkart supratau, kad tai buvo labai geras sprendimas.

Atostogauju iš visos širdies. Na, o rytoj orai galėtų būti tokie pat saikingai šilti ir tikrai norėčiau, kad man nusišypsotų laimė rasti šortukus ir galbūt aukštakulnius.

Ilsėkitės, deginkitės, šypsokitės ir toliau atostogaukit taip, kad prisiminimai būtų patys saldžiausi.
O aš einu pavalgyti.

See ya later, alligator.

A ;*

Vokietija 2

2010-07-11T15:09:00.007+03:00

Jei karštis ir toliau bus toks negailestingas, manau, kad ištirpsiu. Čia temperatūra niekad nenukrenta žemiau trisdešimties. Galbūt orų prognozėse šneka kitaip, tačiau šitam miestely, kur gyvenu aš, temperatūra visad išlieka pastovi - vidurdienį apie keturiasdešimt laipsnių. Nebesijaučiu savimi, nes taip smarkiai įdegusi dar turbūt nebuvau niekad. Nesinori nieko: nei valgyti, nei miegoti, nei ką nors veikti. Karštis surakina ir nepaleidžia. Likimas besijuokdamas pokštauja: Norėjai tikros vasaros? Džiaukis. Na, o vakar važiavau į Bremerhaven'ą. Diena buvo neapsakomai nuostabi išskyrus karštį, kurio dėka per visą dieną suvalgiau gal du ledus ir išgėriau kelias stiklines Coca-Colos. Feel the heat. Ir nors nuotraukos neperteiks visų įspūdžių, tačiau štai, ką mačiau vakar.

Miesto centras.

Man ypač patiko šie balti viešbučiai, stovintys miesto centre, šalia jūros. Visas tas akinantis baltumas, ir skirtingų spalvų stogeliai kiekviename balkone sudarė tokį įspūdį, kad vaikštau Majamyje ar kokiame nors kitame kurortiniame mieste. Bet tik ne Vokietijoje.

Prabangiausia miesto kavinė laive.

Na, o po to nusprendėm pakilti į šį pastatą, kurio paskirties taip ir nesužinojom, nes įėjus į vidų tebuvo matyti bilietų kasa, kurioje žmonės pirko bilietus, kad pakiltų aukštyn.

Vaizdai buvo neapsakomi.

Kai paprašiau, pirmąkart tėtis nufotografavo mane šitaip.

Po to, nors ir prieš saulę, bet jam pavyko geriau.

Mieste radau bent vieną vėsią vietą!

Ir sužinojau, kiek dar daug turiu nuveikti Ben&Jerry's ledų srityje.

O vakarop važiavom prie jūros! Kurioje, deja, neišsimaudžiau, nes dėl atoslūgio vanduo buvo dingęs ir dėl to ėjome pasivaikščioti jūros dugnu, apie penkis kilometrus iki molo, už kurio jau plaukiojo laivai. Žinoma, ten buvo besimaudančių žmonių, tačiau, kad ten patektume, būtų reikėję perplaukti (ko aš nemoku) jūros dugne susidariusį upelį, kuriame, kaip mane prigąsdino vietiniai, buvo aštuonkojų ir medūzų (kas, kaip pasirodė po to, yra tiesa, o man ir šiaip užteko ant smėlio gulinčių milžiniškų krabų), taigi mes grįžome į krantą ir pirmą nakties buvom namie.

Na, o rytoj Bremenas!
Kad tik bent kiek atvėstų.
Nors aš smarkiai tuo abejoju.

A ;*

Vokietija 1

2010-07-04T20:09:00.006+03:00

Nė neįsivaizduotumėt, kokio ilgumo buvo ši naktis.
Iš visų jėgų bandau neužmigti dabar, kad turėčiau ką veikti naktį. Atrodo, jog ne man reikia beveik visą parą vairuoti mašiną Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos keliais, tačiau pavargau neapsakomai. Kad ir kaip stengiausi užmigti, bet kokios pastangos nuėjo veltui ir visąnakt kankinau savo telefoną klausydama naujai įsikeltos muzikos.

Pirmąkart atsitiktinai pamačiusi šiuos ledus viename iš tumblr'ų, pagalvojau, kad aš taip norėčiau jų kada nors paragauti, bet galvojau, kad šis noras liks sąraše "Panorėjai ir užteks". Tačiau galite pabandyti spėti, ką šiandien valgiau pusryčiams!

Išlipusi iš mašinos po visų ilgų kelionės valandų nė nebežinojau, kaip reikia vaikščioti.

Tačiau atsigaivinti puikiai padėjo šiltas dušas...

...ir Margarita bei Coca-Cola Light vakarienei!

Laukiu nesulaukiu jau rytoj prasidėsiančių kelionių po miestą, parduotuves ir dar daug kitų vietų!

A ;*

Sweet memories

2010-06-28T14:16:00.009+03:00

---

Vieną iš naktų praleistų ss'e mane kamavo neįmanoma nemiga (jei taip galima pavadinti negalėjimą užmigti dėl to, kad reikia klausytis šūkavimų, sklindančių iš antro namo aukšto, kur sesė su pusbroliais iki paryčių žaidžia įvairius PS žaidimus. Žinoma, prie jų mėgstu prisijungti ir aš, bet kartais mėgstu dar ir pamiegoti, todėl nusileidžiu į apačią ir iš visų jėgų griūnu į minkštą lovą, kas vis tiek ne itin padeda (nors kitomis naktimis nuovargis nebeleidžia akių ilgai išlaikyti atmerktų ir imtynių garsai nustoja erzinti)). Taigi negalėdama užmigti nusprendžiau peržiūrėti seną informaciją, slypinčią telefone. Ir kaip gera buvo peržiūrėti savo fotoalbumo nuotraukas, kai kurias tūnančias ten jau beveik ketverius metus!

Pati seniausia albumo nuotrauka, kurioje, gaila, ne visiškai matosi, kaip sunku man buvo išstovėti labai nekukliai aukštuose bateliuose.

Nė nepamenu, kada fotografavau šį receptą, tačiau žinau, kad laiko užsirašyti tam tikrai nebuvo. Šis pyragas visad būna toks skanutis, nors ir yra be galo paprastas (nors aš niekad nededu obuolių (ir puikiausiai išeina be greitinėlės), fu).

Grožio šaltinis!

Prieš genetiką nepakovosi, nesu tikra, ar cukruje, tekančiame mano gyslose, dar liko bent lašelytis kraujo.

Blyneliai su karštais ananasais, apibarstytais kokoso drožlėmis, vaniliniais ledais, medumi ir šokoladiniu sirupu!

Saliami!

Šiltutė ir gražutė žiemos pasaka.
-

Šokoladinė frappe ir keturių (nors matosi tik trys) sluoksnių pyragas pietums.

Vakarienė!
-

To švarko norėjau neapsakomai, bet deja...

Latte, vafliai ir Cesilly von Ziegesar knygos!

Stingdančiai šaltos žiemos prie židinio ss'e.

Fairy dresses for fun!

Vogue skaitymas (kadangi šis rusiškas, tai daugiau vartymas) lovoje.

Pirmas raudono lūpdažio išbandymas ir suvokimas, kodėl žmonės vis tvirtina, kad mano akys žalios. Bet, po velnių, jos mėlynos!

Karamelinės bandelės, šokoladinės cappuccino puodeliai (begalybės jų) ir 45 minutės knisimosi po savo mylimiausią užrašų knygutę, kai pamoka pernelyg nuobodi.

Kinder Surprise!
-

Eklerai pusryčiams.

Ir dar daug laiko praleisto veidrodžių karalystėje.

McD's.

Cosmopolitan.
-

Vilnius.

Sailor dress!

Mc Sundae with chocolate. ♥

Gaila, kad šitas gražuolis buvo man begalybę kartų per didelis, nors nuotraukoje dėl stovėjimo atitinkamu kampu ir poza, to nesimato.

And for sure, champagne!

Perfection

2010-06-09T14:13:00.001+03:00

♥

Coffee and lots of flowers

2010-06-02T13:15:00.008+03:00

---
9-oje klasėje galvojau, kad kalbėjimo įskaitos diena išvis niekad neateis, todėl visas įmanomas pastabas ir pokalbius ta tema tiesiog praleisdavau pro ausis. Tai atrodė visiškai nesvarbu, nė nesistengiau ieškoti informacijos, tiesiog mėgavausi kiekviena diena ir domėjausi visai kitais dalykais. Tačiau, žinoma, tai tebuvo naivus ignoravimas to, kas vis tiek anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėjo ateiti. Ir žinot, vakar besėdint prie kabineto, kuriame turėjau ruoštis, likus vos 10 minučių iki mano eilės, pagalvojau: kaip vis dėlto tai juokinga! Atrodo, kad turėjo praeiti šitiek laiko, o aš jau sėdžiu čia. Savaime aišku, likus vos kelioms akimirkoms iki finišo linijos, nervinausi nenusakomai, nors nė pati nesupratau kodėl: tiksliai žinojau savo potemę, buvau susidėliojusi visas norimas išsakyti mintis, pasitikėjau savimi ir žinojau, kad mano mokytoja tikrai yra ne tas žmogus, kurio turėčiau bijoti. Tegalvojau, kaip greičiau noriu sulaukti tos akimirkos, kai kabineto durų rankeną lenksiu jau išeidama iš ten. 20 minučių, skirtų pasiruošimui, buvo matyt pačios ilgiausios tą dieną. Buvo kiek keista sėdėti pirmame kabineto suole, pasidėjus prieš akis lapą ir vaidinti, kad kažką turi užsirašyti, nors jau žinai viską, ką turėsi pasakyti. Kartais atrodydavo, kad laikrodis sustojo, nes rodyklės slinko neapsakomai lėtai. Itin ramino kabinete tvyrantis karštos kavos kvapas, kurią mokytojai matyt visą dieną ir tegėrė, nes pertraukų metu jie atrodydavo tokie pavargę, kad tiesiog likdavo sėdėti savo vietose ir visą tą laiką šnekėdavosi arba it kažko laukdami tiesiog žiūrėdavo pro langą. Staiga mokytoja, kuriai kėdė buvo akivaizdžiai per aukšta, pašoko it nudegusi ir pareiškė: Dar kartą pasižiūrėkit, kuris kabinetas jūsų, ir jau galit eiti. Tą akimirką viskas atrodė be proto keista, eidama koridoriumi nė nesuvokiau, kas vyksta. Žinoma, aš nebūčiau aš - prie pat patikros kabineto susivokiau, kad ant stalo paruošiamajame kambaryje palikau gėles. Greitai nubėgusi pasiimti savo dviejų gvazdikų (kažkodėl taip nenorėjau pirkti rožių, o gvazdikai gėlių parduotuvėje buvo tokie gražučiai, jau nė nekalbant apie skaistų raudonos spalvos intensyvumą), palengva palenkiau durų rankeną ir pirmas mane pasitikęs dalykas buvo ne mokytojų žvilgsniai, o didžiulis kibiras gėlėms. Tiesą sakant, milžiniškas kibiras, akimirką net sudvejojau, ar tai nėra vonelė, skirta kūdikiams maudyti. Vos pataikiusi įmerkti gėles (ėjau kalbėti tikrai ne pirma, todėl gėlių ten buvo neapsakoma galybė, pradedant smulkutėmis rožytėmis ir baigiant milžiniškomis puokštėmis, kurių pasirinkimas tiktų įvairioms šventėms, pradedant vestuvėmis ir baigiant laidotuvėmis), nuėjau į patį kabineto centrą, kur didingai buvo pastatyti du stalai su kėdėmis iš abiejų pusių - man ir egzaminuotojai, o iš kairiojo šono į mane gan rūsčiai žvelgė vertintoja - matyta anksčiau, tačiau nežinoma mokytoja, kurios taktika buvo akivaizdi: Esu pavargusi ir mano tikslas tave įbauginti, todėl geriau pasistenk, mergyte. Cha! Nė velnio, atėjau parodyti, ką sugebu ir neleisiu tavo gąsdinimams manęs įbauginti,- pagalvojau aš. Kelios pirmosios sekundės buvo nejaukios ir įtemptos - mokytojos veido išraiška išdavė, kad kol kas ji nelabai supranta, ką darau ir ką dar planuoju daryti. Tačiau pasakius dar tik pusę potemės, abi mokytojos pradėjo linksėti galvomis, kas aiškiai parodė, jog potemes jos jau irgi žino mintinai. Ir žinot, ką? Pasakius įžangą, pajutau tai, ką taip troškau pajusti: mokytojų šypsenos pradėjo platėti, kol pasiekė ausis, mano liežuvis suprato, ką reikia daryti, ir nusprendęs, kad šiandien nenori pasišiukšlinti, pradėjo sklandžiai berti pasiruoštą kalbą, o ir pati pradėjau jaustis kaip žuvytė vandenyje, visi nervai išgaravo kažkur toli toli ir nė nepastebėjau, kad atrodo vos keli pasakyti sakiniai magišku būdu išsitempė iki 5 minučių - optimalaus laiko, kurį ir norėjau iššnekėti. Pasibaigus mano kalbai, mokytoja uždavė vos 2 klausimus, tačiau jiems atsakyti irgi išnaudojau net 5 minutes, kas buvo taip keista! Tame kabinete jaučiausi vos ne kaip laiko kapsulėje. Išeidama pašnibždomis padėkojau, atsisveikinau ir kitai klasiokei pro šypseną išspaudžiau: Nebijok! Išlėkusi į lauką vos nepradėjau šokinėti, nes ne tik pagaliau padariau tai, bet taip pat jaučiau, kad pasirodžiau tikrai neprastai. Grįždama namo, užėjau į parduotuvę, kur nusipirkau saldainių ir kupina emocijų parbėgau namo. Žinoma, mano emocijų auka tapo mama - ji gal pusvalandį turėjo klausytis mano svaičiojimų ir pasakojimo apie kiekvieną detalizuotą akimirką. Išsikalbėjus pasidarė dar lengviau ir tada suvokiau - viskas. Pagaliau tikrai vasara! Juk matematikos įskaita - visai kitas dalykas, neprivalu tobulai sukirčiuoti kiekvieno žodžio ir užmegzti kontakto su klausytoju, tiesiog ateini, išsprendi uždavinius ir pamojuoji jiems išbėgdama pro mokyklos duris. Nors žinot, kai pagalvoju - atėjus tai akimirkai, kai turėsiu pasiimti į rankas languotą lapą, aš taip užsinorėsiu grįžti į tą gėlėmis ir kava kvepiantį kabinetą.

Tai tas pats lyg važiuoti dviračiu - važiuodamas į kalną tu taip pavargsti, bet žinai, kad leidžiantis nuo kalno galėsi mėgautis plaukus kedenančiu ir ausyse švilpiančiu vėju.

A ;*

2010-05-28T17:00:00.001+03:00

2010-05-25T18:20:00.003+03:00

2010-05-25T15:11:00.001+03:00

2010-04-11T19:43:00.001+03:00

2010-04-01T09:39:00.002+03:00

The prettiest dresses are worn to be taken off.

Jean Cocteau

2010-03-19T20:54:00.005+02:00

SS

2010-03-06T22:09:00.028+02:00

---

Vos prieš keletą akimirkų į galvą man šovė viena mintis: kaip aš ligi šiol galėjau nutylėti apie tai, kokį tobulą turiu kaimą? Na, „kaimas“ - tik pavadinimas, kurį vartoju nuo pat mažų dienų, nes anksčiau ten būdavo galima rasti tvartą su daug gyvulių, o ir pats namas dar nebuvo itin modernus. Ten važiuodavau kiekvieną mielą savaitgalį, nes žinodavau, kad seneliai visuomet manęs lauks išskėstomis rankomis, o ant stalo bus sukrauta didesnė už mane pačią saldumynų krūva. Tačiau tada visi šie dalykai turėjo visiškai kitokią reikšmę. Tada ši vieta man atrodė paprasčiausiai stebuklinga, nes buvau toks vaikas, kuriam reikėjo itin daug erdvės ir pramogų, todėl butas mieste man atrodė lyg maža dėžutė, kurioje reikia ištverti penkias dienas ir tada vėl galėsiu mėgautis laisve. O ar gali būti kas nors smagiau nei įvairių piktžolių skynimas vištoms, įsmukimas į tvartą vien tam, kad paglostyčiau jauną veršiuką, dūkimas ant šieno, kiaušinių surinkimas, ką jau bekalbėti apie mažyčius viščiukus, kuriuos močiutė, be jokios abejonės, man parodydavo pačiai pirmai. O kiekvieną rytą netgi keldavausi kartu su seneliais (nors jie tam prieštaraudavo), t.y. 5h ryto, kad galėtume kartu važiuoti į ganyklą (ne dėl to, kad man nesimiegodavo, o dėl to kad bijodavau viena likti milžiniškame name), kad galėčiau pažiūrėti, kaip yra melžiamos karvės. Ir nors kiekvieną rytą aš vis tiek nieko nematydavau, nes mašinoje tuojau pat užmigdavau, tačiau atmintyje išliko tai, kas man visad sutrukdydavo ramiai snausti: vos tik užmerkdavau akis, pradėdavo kilti raudona rytinė saulė, kuri tuo metu būdavo pati ryškiausia ir ji man atrodė tokia stebuklinga bei nesuprantama: kaip galima kilti taip anksti?
Ir štai, po ilgo laiko viskas pasikeitė. Visur pradėjo skverbtis naujovės, būtų naivu tikėtis, kad jos aplenkė SS'ą (šį pavadinimą per vieną iš kelionių ten sugalvojo mano draugė, nes pati pamatė tai, apie ką visąlaik pasakodavau). Nebeliko gyvulių, namas tapo gražiu ir naujovišku, daržai buvo paversti gėlynais, iškasti du baseinai, pastatytos dvi pavėsinės, pirtis - viskas atnaujinta iš pagrindų. O kas keisčiausia, kad tai man atrodė nereikšminga, nes netgi įvykdžius milžiniškas metamorfozes, aš prieš savo akis vis dar mačiau tą pačią vietą, kurioje užaugau. Ir nors žinojau tai visad, atrodo, kad tik prieš kelis metus suvokiau, ką aš turiu. Šis namas stovi jau nuo sovietinių laikų: mano seneliai turėjo keturis vaikus ir jie visi gyveno antrame aukšte, o patys seneliai - pirmame. Dabar, kai visi jau turi savo gyvenimus, antras aukštas, su trimis kambariais ir penkiomis palėpėmis liko visiškai tuščias, o ir patys seneliai tik du, todėl namo erdvė - neapsakoma. Manęs ligi šiol klausinėja, kodėl taip veržiuosi ten. O aš negaliu nieko padaryti, nes tiesiog neužtektų laiko paaiškinti, ką ta paprasta sodyba reiškia man. Visų pirma, ten pilna gamtos - visa aplinka apsodinta eglėmis, o tai puikiai apsaugo nuo smalsių pašalinių akių, būtent todėl visą dieną ir praleidžiu gulėdama ant pievos, supdamasi hamake, sedėdama pavėsinėje ar mirkydama kojas baseine. Ligi šiol galiu užlipti į antrą tvarto aukštą, kur atsidaro milžiniškos durys į žvaigždėtą nakties dangų arba pasiimti dviratį ir važiuoti toli į ganyklas ir niekas nežinos, kur aš esu.
Mano pačios kambarys - buvęs senelių miegamasis su balkonu be turėklų (ne, jie nenulūžę, jis tiesiog be turėklų), kuriame stovi teoriškai dvigulė, tačiau praktiškai aštuongulė lova, kurioje išsipildytų visi jūsų troškimai, patikėkit. Išėjus į balkoną iš vienos pusės atsiveria vaizdas į visą kaimą, o iš kitos - į ganyklas. Pats kambarys toks beprotiškai jaukus, kad kartais norisi užsidaryti duris ir ten gulėti visą dieną, tačiau pasigirsta močiutės balsas kviečiantis pusryčiauti. Visad nusivežu ten nešiojamąjį kompiuterį, knygų ar žurnalų, atsinešu maisto, įsijungiu muziką ar didžiulį televizorių (nors ir tik su 6 kanalais) ir pasineriu į savo erdvę, kurioje manęs niekas neras.

Bet kuriuo metų laiku SS'as, kurį taip myliu, visad laukia manęs išskėstomis rankomis ir taip jau yra jau 16 metų, todėl kiekvienąkart pasijaučiu gyva ir laisva, suvokdama, kiek daug aš turiu.

Inspired by:

Sigur Ros - Glosoli

2010-03-06T21:13:00.005+02:00

2010-01-12T16:33:00.005+02:00

2010-01-12T16:17:00.014+02:00

Intimes Sensations

2010-01-08T22:14:00.030+02:00